Lakissova: dekadanso, tamsios erotikos ir keistų lėlių pasaulis
INTERVIU. 2006

kalbino: AO
foto: Lakissova archyvai

Lakissova turbūt taps bene keičiausiu, įdomiausiu antrosios Kunigunda Lunaria dienos projektu. Ne tik dėl muzikos, kurią sunkiai gali apibūdinti ne tik klausytojai, bet ir pati dainininkė, bet ir dėl šou – Lakissovos pasirodymai būna tarsi maži vaidinimai su šiek tiek erotikos, šiek tiek dekadanso nuotaikos ir keistu lėlių pasauliu. Tai, kad Lakissova yra vieni iš laukiamiausių šio festivalio svečių iš užsienio, liudija ir puikūs atsiliepimai apie jos dainą "Kunigunda Lunar Songs" rinkinyje. Belaukiant grupės Vilniuje – pokalbis su Lakissova apie tai, kodėl gi ji taip dievina lėles, apie muzikines transformacijas nuo Burzum iki Edit Piaf ir ko gi mes galime tikėtis iš jų šou Vilniuje.

---------------------------------

Turbūt Lietuvoje dar ne tiek jau daug žmonių žino apie Lakissova, taigi, gal galėtum pristatyti šią grupę? Ar tai grynai tavo solinis projektas, ar grupė, kurios kūryboje dalyvauja daugiau žmonių? Taip pat gal galėtum papasakoti apie SHABASH, kurioje gojai anksčiau?

Lakissova: Ši grupė gimė kaip mano pačios solinis projektas, čia aš esu vokalistė, dainų autorė, vadybininkė (tiesa, negalėčiau pasakyti, kad labai džiaugčiausi šia savo role, tačiau yra kaip yra), kartu su manimi groja ir keli kiti muzikantai – jų skaičius nuolatos keičiasi. Dabar kartu su manimi groja tik smuikininkė, ir aš norėčiau, kad ji liktų grupėje kuo ilgiau – ji puikiai jaučia muziką, supranta mano idėjas, yra puikus žmogus. Tiesa, šiuo metu aš gyvenu ir mokausi Rygoje, o ji gyvena už 500 kilometrų, Narvoje, Estijoje. Taigi, mes susitinkame vieną kartą per dvi savaites ar dar rečiau. Todėl Lakissova turėtų būti laikoma ne "grupe", o mano soliniu projektu.
Kas liečia SHABASH, tai buvo puikus potyris, - tai man buvo tarsi žingsnis į tolimesnį vystymąsi. Shabash sudarė keturios merginos, ir mes grojome gana eklektišką įvairių stilių mišinį. Tačiau pagrinde tai buvo sunkūs garsai, permaišyti su keliomis melodijomis. Mes grojome koncertuose, turėjome ambicingų planų, tačiau vieną dieną priėjome finišą – nebebuvo galimybių produktyviai dirbti, nebejautėme malonumo kartu grodamos.

Atrodytų, kad tu labiau žinoma Rusijoje nei Estijoje. Ar tai tiesa? Taip pat esi laikoma gana žymia undergroundo persona.

Kas liečia Rusiją, tai trubūt tiesa. Ten vis dar atsimena SHABASH ir labai domisi tuo, ką aš darau dabar. Balandį aš grojau Sankt Peterburge, ir auditorijos atsiliepimai buvo puikūs. Na, dėl to, kad aš esu "žymi"… Undergroundas yra toks mažas, ypač kalbant apie Baltijos šalis, kad kiekvienas kažką čia veikiantis žmogus tampa šiek tiek įžymus. Tačiau aš nesijaučiu žvaigžde – Rygoje galiu eiti į industrial vakarėlius, metalo koncertus, ir niekas manęs neatpažįsta. Tiesa, kai gyvenau Estijoje, dažnai būdavo taip, kad kas nors iš undergroundo mane atpažindavo, ir dėl to aš smarkiai sutrikdavau. Tokiais atvejais aš dažniausiai nutaisau labai kvailą ar snobišką veido išraišką – nekenčiu, kai žmonės mato skirtumą tarp "kūrybingų" ir "nekūrybingų" žmonių ir kažkodėl išreiškia tai bendraudami.

Kaip atrodo Estijos scena dabar ir kokia tavo nuomonė apie Baltijos šlių muziką apskritai? Galbūt galėtum išvardinti mėgstamiausius atlikėjus iš Pabaltijo?

Į šį klausimą galiu atsakyti trumpai. Aš įdėmiai nebestebiu scenos, nes nebesu aktyvi jos dalyvė. Deja, taip pat negalėčiau įvardinti ir mėgstamiausio savo atlikėjo.

Pakankamai sudėtinga apibūdinti tai, ką tu groji. Čia yra neo-folko, neoclassical elementų, taip pat atplaišų iš įvairių kitų stilių. Kaip pati pamėgintum apibūdinti Lakissova kūrybą? Ar tai turi ką nors bendro su gotikine scena?

Aš esu visiškai nekompetetinga apibūdindama stilius. Ką aš žinau tiksliai, tai, kad muzikantai retai specialiai pasirenka stilius ir sako: "na, dabar sugrosime ką nors gotiško, o kita daina... hmm, tegul tai būna artimiau neo-folkui". Todėl į šį klausimą aš atsakyčiau, kad "savo muziką aš apibūdinu kaip Lakissova muziką". Ne todėl, kad manyčiau, jog groju taaaip ypatingai, o todėl, kad negaliu tiksliau apibrėžti savo dainų.
Dėl gotikinės scenos – taip, gali būti. Tačiau mano muzikoje nėra "gotikinės potekstės". Aš nedievinu tos "gotikinės estetikos" – mirties grožio, kaip jie tai mėgsta vadinti. Mirtyje nėra jokio grožio. Tačiau negalėčiau neigti, kad mano muzikoje yra didelė dekadenso įtaka – cinizmas, "tamsios" erotikos dozė.

Tavo kūryboje akivaizdus susidomėjimas lėlėmis. Gali papasakoti apie šią savo aistrą daugiau – kodėl būtent lėlės, kas tave patraukia jose?

Tai susiję su estetiniu ir ideologiniu muzikos supratimu. Kas dėl idėjų, aš nesijaučiu savo dainose galinti vertinti, teisti ar mokyti žmones. Aš tiesiog stebiu. Taip pat aš negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas yra kupinas kančios ir taip kurti gotikines dainas apie liūdesio ašaras. Aš nesu susirūpinusi filosofiniais atradimais, kuriais norėčiau pasidalinti su klausytojais. Mano kūryba yra impresionistinė – aš matau vaizdinį, noriu pavaizduoti jį ir suteikti savo potencialiems klausytojams estetinį ir, kartais, protinį malonumą. Lėlių tema leidžia kai kurias žmonių elgesio savybes pavaizduoti netiesiogiai, švelniai. Aš myliu žmones, domiuosi jais, mėgstu juos stebėti. Lėlių pagalba. Kita priežastis yra estetinė pusė. Lėlės juk yra nuostabios, tiesa?

Ar tu pati kolekcionuoji lėles? Kokia tavo mėgstamiausia lėlė ir kiek jų prikaupei namuose?

Ne, aš nekolekcionuoju lėlių – bent jau nedaru to sąmoningai. Pavyzdžiui, savo 19-ojo gimtadienio proga dovanų gavau dvi identiškas porcelianines lėles. Tie du lėles padovanoję žmonės nieko nežinojo apie vienas kito dovanas ir buvo šokiruoti. Kartas nuo karto kartu su savimi į sceną pasiimu vieną iš tų lėlių. Dabar viena jų "gyvena" su manimi Rygoje, o kita – su tėvais Estijoje. Taip pat įsimintina lėlė yra ta, kurią gavau per šiuos Naujuosius metus. Draugas atsiuntė man porcelianinę lėlę iš Ukrainos. Taigi, kaip matai, aš kažkokias būdais gaunu lėlių, nors specialiai jų "nemedžioju" žaislų ar antikvarinėse parduotuvėse. Aš tiesiog neturiu tam laiko. Galbūt imsiu jas kolekcionuoti išėjusi į pensiją. Ką gi, tuomet liko dar 45 metai iki tų laimingų laikų. Tačiau kol kas džiaugiuosi savo porcelianinėmis ir "sovietinėmis" lėlėmis – iš viso jų turiu gal 10-11. Mėgstamiausia lėlė – dar iš mamos vaikystės, ji yra didelėmis žaliomis akimis ir tamsiais plaukais. Pasiuvau jai aksominius drabužius, ir kartais man atrodo, kad jos akyse galiu matyti emocijas. Taip pat aš turiu meškiuką – savo tikrąją meilę :)

Kokia tavo poezijos koncepcija? Tu taip pat kuri dainas prancūziškai, kodėl būtent šia kalba?

Kaip jau minėjau anksčiau, man svarbūs yra maži dalykai, smulkmenos. Taigi, aš dainuoju apie mažus dalykus – mažas silpnybes ir striprybę, apie mažytes emocijas ir pasaulio atvaizdus. Mano supratimu, prancūzų kalba šiai koncepcijai puikiai tinka, turint omenyje ir mano susidomėjimą lėlėmis. Tačiau kalbos pasirinkimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios dainos. Pavyzdžiui, vieną dainą aš įrašiau estiškai, nes, mano nuomone, lopšinė geriausiai skamba estiškai. Taip pat norėčiau įrašyti lopšines itališkai ar ukrainietiškai.

Kartais tavo balsas lyginamas su tokiomis dainininkėmis kaip Tori Amos ar Laurie Anderson? Ar sutinki su tuo ir ką manai apie šias atlikėjas? Kokius muzikantus galėtum pavadinti savo neakivaizdžiais didžiausiais mokytojais?

Sunkoka lyginti savo dainavimą su kažkieno kito – man sunku daryti tai objektyviai. Tačiau aš labai mėgstu Tori Amos, taigi, tai man yra kompliemntas – nors aš ir nematau panašumų tarp savo ir jos dainavimo manieros. Aš negaliu daug pasakyti apie Laurie Anderson, tačiau tai, ką aš girdėjau, skambėjo labai įdomiai ir eksperimentiškai. Dažnai mane lygina su Kate Bush. Tiesą sakant, prieš tai aš nebuvau girdėjusi nei vienos jos dainos, tačiau kai trečią ar ketvirtą kartą manęs paklausė, ar man neatrodo, kad mūsų balsai panašūs, aš susidomėjau ir paklausiau. Vėlgi, man nepasirodė, kad mūsų balsai panašūs, tačiau būti lyginamai su tokiomis atlikėjomis yra garbė. Turbūt tokie palyginimai gimsta dėl to, kad visos šios ledi dainuoja dainas, nukrypsatnčias nuo "normalios ir standartiškos" muzikos, jų kūryba yra eksperimentinė. Mano dainos, daugelio žmonių teigimu, taip pat yra novatoriškos.

Dėl mano muzikos "mokytojų"… Na, tai ilga istorija. Nuo penkių metų aš pradėjau mokytis muzikos mokykloje – tuo metu aš dar tik pradėjau mokytis rašyti, tačiau jau turėjau išmokti natas. Taigi, apibendrinant, jau penkiolika metų kaip aš esu muzikos pasaulyje. Muzikos mokykla man davė supratimą apie muziką, žinau muzikos kūrimo taisykles, tačiau aš nesu sukaustyta kanonų. 2000 metais aš pabaigiau muzikos mokyklą ir buvau pakviesta dalyvauti SHABASH. Tuo metu man buvo 14 metų. Ir man atsivėrė rokenrolo pasaulis. Iki tol aš nieko nekūriau, ir būtent tuo metu pradėjau taic daryti. Aš galėjau pritaikyti savo žinias naujiems, įdomesniems dalykams. Tuo metu aš klausiausi black, death, doom, lengvai pasiduodavau kitų įtakai. Grupėje aš šaukdavau ir kriokdavau, ir daugeliui tai patikdavo. Po kurio laiko supratau, kad tai ne mano muzika, ši kryptis nėra tikra ir nuoširdi. Tiesa, privalumas buvo tai, kad auditorijai aš galėjau išlieti savo neigiamas emocijas, tačiau kyla klausimas – kas duoda man teisę parazituoti kitų sąskaita? Kaip bebūtų, faktas yra tai, kad tuo metu aš klausiau tokių grupių kaip DARK THRONE, SATYRICON, IMMORTAL, BURZUM :) tačiau vargiai aš juos galėčiau pavadinti savo "mokytojais".

Vėliau atradau lengvesnę muziką – pavyzdžiui, LACRIMOSA. Tiesa, dabar jų nebemėgstu – man atrodo, kad jie yra per daug primityvūs tiek emociniu, tiek techniniu aspektais. Tas pats su SOPOR AETERNUS – tuo metu tai buvo kažkas pritrenkiančio, o dabar man tai panašu į emocinę masturbaciją. Tačiau jie kažkiek mane įtakojo. Tiesą sakant, aš niekada nebuvau ypatingai gera muzikos kalusytoja – nepamenu, kad sau būčiau nuspirkusi nors vieną CD. Tik dabar aš pradedu iš tiesų klausytis muzikos "iš šono". Dabar esu atvira įvairiems stiliams. Savo kolekcijoje turiu senos prancūzų muzikos: Edith Piaf, Joe Dassin, Serge Gainsbourg, Mireille Mathieu; moterų vokalisčių: Kate Bush, Tori Amos; taip pat mėgstu Mono No Aware, prie savo favoritų galėčiau pridėti Tom Waits, PINK FLOYD, KINGS OF CONVENIENCE, THE GATHERING, DORO, Jens Lekman, Aphex Twin, PEACHES… Sunku visus išvardinti. Negaliu pasakyti, ar jie smarkiai mane įtakojo – kas man iš tiesų turėjo didelę įtaką, tai klasikinės muzikos pamokos muzikos mokykloje. Aš dievinu Chopin ir Debussy už jų pustonius ir švelnumą, aš mėgstu William Byrd ir jo madrigalus už tobulas harmonijas, aš dievinu Tchaikovsky kaip meoldijų genijų, Mussorgsky už jo novatoriškumą. Tačiau aš turiu prisipažinti, kad turiu daug muzikos istorijos išmanymo spragų, taigi, dar daug ką turiu sužinoti, daug kas dar mane įkvėps.

Tavo dainų garsas yra labai įdomus. Kartais jis tarsi "krištolinis" – garsas, kurį girdžiu kai kuriose Sigur Ros dainose. Ar yra kažkokia atmosfera, kurią norėtum perduoti? Ar pasaulis, į kurį norėtum pasiimti klausytojus, yra bauginantis, ar atvirkščiai, tarsi jaukus prieglobstis?

Estetiškai man šis "magiškas krištolinis" skambesys yra labai priimtinas. Norėčiau, kad mano dainos būtų panašios į mažus gražius dalykus, paslėptus mažos mergaitės saldainių dėžutėje. Norėčiau perteikti klausytojams naivią ir nuoširdžią nuotaiką, vaikišką atvirumą, tai kiek atmiešti cinizmu, erotika ir ironija. Tai tarsi mano prigimties, kurios niekaip negaliu paslėpti, atvaizdas. Pavyzdžiui, "Snowwhite" daina turi aiškų, stiprų vaizdinį – romantiška "žiemos nuotaika", krištolai… tačiau tekstas… Aš negalėjau atsispirti pagundai ir sukūriau jį šiek tiek "piktą": "if you don’t lie in a coffin, prince might notice you’re too tall; just a little drop of morphine for the fairest one of all". Mano muzikoje yra daug juodojo humoro, aš mėgstu keistus dalykus.

Kuo, išskyrus muziką, tu domiesi? Mėgstami valgiai, gėrimai, ką veiki lasivalaikiu?

Dabar didžiąją mano gyvenimo dalį užima studijos. Nesibaigiantis emocijų srautas, susijęs su Ryga ir universitetu. Rygoje įsikūrusioje Stokholmo Ekonomikos mokykloje studijuoju ekonomiką ir verslo administravimą. Čia mokosi žmonės iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, taip pat studentai iš kitų Europos šalių, taigi, tai yra nuolatinis kalbų ir kultūrų mišinys.

Neturiu daug laisvalaikio, tačiau visgi sugebu jo surasti. Aš labai mėgstu gaminti maistą savo draugams – moku gaminti kai ką ypatingo, tačiau nematau prasmės daryti tai tik sau pačiai, todėl patiekalus gaminu tik tuomet, kai kas nors ateina pažiūrėti, kaip aš tai darau. Aš turiu rytietiškų genų, taigi mano šeima išlaikiusi kai kurias valgio gaminimo tradicijas – pavyzdžiui, aš galiu pagaminti "tikrą" plovą su aviena. Tiesa, aš negalėčiau pasakyti, koks patiekalas yra mano mėgstamiausias. Taip pat mėgstu išeiti į miestą – pastaruoju metu keletą kartų buvau kine, didžiausią įspūdį paliko "Les Revenants". Didžiuliu atradimu tapo Latvijos Nacionalinė Opera – savo gimtajame mieste negalėjau eiti į operą ar baletą – turėjau važiuoti į Taliną ar Sankt Peterburgą, o čia galiu dažnai leisti sau tą malonumą – neseniai buvau Wagner "Die Fliegende Holl änder ". Kas liečia pasyvesnį, "tingesnį" laisvaklaikį… taip, be abejo, mėgstu išgerti alaus, mėgstu suši. Taip pat mėgstu siūti ir kurti savo dizainą. Kostiumas, kurį išvysite Vilniuje, bus sukurtas mano pačios (išskyrus kojines ir apatinius darbužius).

Gal galėtum daugiau papasakoti, ko galime tikėtis pasirodyme Vilniuje? Panašu, kad tavo pasirodymuose muzika būna toli gražu ne vienintelis komponentas – tai tarsi tampa tarsi maži vaidinimais.

 

---------------------------------------
Grupės svetainė: www.lakissova.com