l i e t u v i š k a i :
Vos tik ši juosta pasiekė ekranus, ji iš karto buvo pakrikštyta pirmuoju Sovietų Sąjungos siaubo filmu, nors iš tiesų pretenduoti į šią filmų kategoriją ji nelabai gali. Nepaisant to, šio labai neįprasto filmo anuomet nepastebeti buvo tiesiog neįmanoma. Ir nors šis filmas kinoteatruose demonstruotas itin trumpą laiką, žiūrovams jis įsiminė ilgam, ko pasekoje ir tapo kultiniu. Ši Aleksandro Grino apsakymo Pilkas automobilis motyvais susukta juosta, net trim žmonėm - režisieriui Olegui Tepcovui, talentingam teatro aktoriui Viktorui Avilovui ir jaunajai debiutantei Anai Demjanenko tapo pirmuoju darbu kine.
Talentingas, šlovės nestokojantis dailininkas ir skulptorius Platonas Andrejevičius meta iššūkį pačiam ponui Dievui, kurio kūrinius jis laiko niekingais, trapiais ir prastai pritaikytais žemiškajam gyvenimui. Platonas nenuilsdamai stengiasi ištaisyti Dievo pradėtus, bet netobulai užbaigtus darbus, tuo lyg ir suteikdamas žmonėms amžinąjį gyvenimą savo drobėse bei akmens skulptūrose. Būdamas menininku, jis kuria idealią, amžinąją gyvybę, be jokių trūkumų, tuomet kai Dievas milijonais daugina organizmus, kenčiančius ir mirštančius nuo ligų, ir savo pačių netobulybės. Visgi Platonas Andrejevičius suvokia, šiose varžytuvėse viršų ima Aukščiausiasis, kuris vienintelis sugeba kūriniams įkvėpti TIKRĄJĄ gyvastį, o ne tuščią laiko fragmentą, net ir idealiai perteiktą drobėje. Savo populiarumo viršūnėje, apie 1908 metus, menininkas sukuria bene įstabiausią savo kūrinį - jaunos, džiova sergančios, merginos Anos lelę, kuri turėjo papuošti prabangios juvelyrinės parduotuvės vitriną. Besidarbuojant Platonas pajunta aistrą Anai, tačiau mergina netikėtai dingsta..., tam kad vėl pasirodytų jo gyvenimo horizonte po šešerių metų, 1914-aisiais. Vienok Platonas Andrejevičius jau nebe tas, juk kaip žinia šlovė, o kartu ir pinigai, yra laikini gyvenimo palydovai. O ir Ana pasikeitusi, vis dar jauna, tačiau ištekėjusi už turčiaus Griljo, kuris užsako dailininkui apipavidalinti, ką tik įsigytą namą ir pristato jam savo žmoną Marijos vardu...
Iš originalaus Grino kūrinio filme neliko beveik nieko, tačiau atsirado begalė naujų, vietomis tiesiog genealiai momentų. Skambant eksperimentinei, kultinio kompozitoriaus Sergejaus Kuriochino, muzikai, filmas prisipildo ryškiais, groteskiškais vaizdiniais ir dekadentiniu simbolizmu, kuris labai organiškai žiūrisi prieškarinės Rusijos moderno epochos interjeruose. Pats filmas savo forma yra eksperimentinis ( didžioji jo dalis nufilmuota spalvota, 35 mm juosta, tačiau vietomis, Platono prisiminimai užfiksuoti grūdėtoje, 16 mm juodai baltoje juostoje, nenaudojant jokio dirbtinio apšvietimo), o turiniu - monumentalus. Amžina kūrėjo ir kūrinio santykių problema kelia šiokias tokias asociacijas su Meri Šeli Frankenšteinu ar Mayriko Golemu. Besistengdami negyvai materijai įkvėpti gyvenimą, kūrėjai visuomet stengiasi susitapatinti su Dievu. Nors sukurti kūriniai ir egzistuoja, jie niekuomet negyvena ! D ėl šios priežasties visų kūrėjų ateitis nulemta iš anksto, vos tik jie išdrįsta žengti paskutinį, dieviškąjį žingsnį mėgindami atgaivinti savo kūrinius. Tragiški jų likimai tai puikus pavyzdys to, kad niekam neleidžiama keisti status quo, kartu tai ir paskutinis perspėjimas bepročiams, pasikėsinusiems į gyvybės paslaptis.
Platono vaidmuo tarsi specialiai sukurtas keistos išvaizdos V. Avilovui, kuris savo talento dėka jame jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Jaunutė aktorė A. Demjanenko, iš puikiosios Marijos virtusi bejausme mechanine lėle, taip pat verta aukščiausių pagyrų. Nors O. Tepcovo režisūra ir neįprasta ( kartais per dėm lėta, o vietomis per daug eksperimentinė) galima drąsiai teigti - režisieriui pavyko sukurti stulbinančią atmosferą, kuri puikiai iliustruoja paskutinius Sidabrinio amžiaus atodūsius, netolimos, radikalių permainų pareikalausiančios, ateities akivaizdoje. Aišku viena, filmas gali patikti, gali nepatikti, tačiau jį tiesiog būtina pamatyti, nes kito tokio filmo Jūs savo gyvenime greičiausiai nebepamatysite...
e n g l i s h :
Famous designer, maker of mannequins Platon Andreevich (beautiful play of Victor Avilov) has been long trying to compete with God wishing to create a chef-d'oeuvre, over which time would have no power. To decorate a show window of a jewelry shop, he picks a model, young girl in her final stage of tuberculosis. It is clear that the girl will die soon, therefore great is the designers amazement, when, after 6 years, he encounters that very young lady who is presented to him as a wife of a rich merchant whose house he is supposed to decorate. The rich merchant is dead set to learn more about his wife's past, to which, he suspects, Platon Andreevich holds a key.
Mr. Designer is not an all time great masterpiece, of course, mostly because of its imperfect, but still very good directing. Actually it was a debut work of film's director Oleg Tepcov. However, that is well forgivable regarding to awesome music by cult Russian composer Sergei Kuriochin and stunning performance by talented theatre artist Viktor Avilov, who is as great in this role, as no one could ever be. The movie perfectly conveys the atmosphere of Russian Decadence, the cultural phenomenon, which is also called " The Silver Age" of Russian culture. It was a period since approximately 1905 till the beginning of First World War in 1914. Having seen this, you will be haunted by the mood and strange atmosphere of this movie ( of course o nly if you are able to tune yourself to its wavelength). It must be emotionally experienced to say whether you like it or not, depending on your personal emotional constitution. This film is rather a philosophic story about an artist, who dared to challenge the God and was punished for that. It bears a powerful emotional impact, amplified by times by the great experimental music score and beautiful, somewhat muffled recitation of the Lermontovs poem " Don Juan". And remember - there is nothing in Western cinema to be compared with this movie.
|
